Latvija

Praėjo du mėnesiai nuo mano paskutinės kelionės į Lenkiją, kas gali reikšti tik tai, kad atėjo laikas sekančiai avantiūrai.

 

Šį kartą vėjai mane užnešė į dar vieną kaimyninę šalį, Latviją. Kodėl būtent ten? Priežastis paprasta. Labai norėjau apsilankyti viename koncerte, kuris turėjo įvykti Rygoje. Dar viena priežastis – pasirodė kiek keista keliauti po tolimesnes šalis, kai nesi aplankęs savo kaimynų.

 

Taigi prieš geras dvi savaites įsigyjau autobuso bilietus į abi puses bei bilietą į patį koncertą, o dar po savaitės pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti dviems naktims (bilietus nusipirkau nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ankstaus ryto). Ieškojau vėl ten pat, portale Couchsurfing (iš jų pusės būtų labai logiška man jau mokėti už reklamą kiekviename straipsnyje). Buvo išsiųsta apie 35 užklausų, bet arba negaudavau jokio atsakymo, arba atsakymai buvo neigiami.

 

Ir štai atėjo penktadienis, kai lipau į autobusą ir vis dar nežinojau, ką veiksiu atvykęs į vietą. Ar vėl naktinėsiu po miestą, ar pirmą kartą gyvenime išbandysiu hostelį / viešbutį. Ten pat, autobuse, su pakeleive pradėjau apie tai kalbėti, domėtis kur yra geresni ir nebrangūs hosteliai, tuo pačiu, kol dar nebuvau kirtęs sienos ir turėjau internetą su lietuviška sim kortele, išsiunčiau dar apie 20 užklausų nakvynei. Po valandos iš vieno vaikino gavau atsakymą: “Atleisk, bet šiandien jau turiu dvi merginas iš Lietuvos, kurios nakvoja pas mane”. Kadangi kartais esu gana naglas, atrašiau, jog man tinka bet kokios sąlygos ir galiu drąsiai būti vertėju tarp lietuvių bei latvių kalbų (juoko forma žinoma). Dar po kurio laiko gaunu dar vieną atsakymą: “Na jei tikrai neturi kur gyventi, paklausiu merginų, gal jos nebus prieš” bei parašė savo tel. numerį. Nuotaika jau šiek tiek pagerėjo.

 

 

Po gerų keturių valandų išlipau jau Rygos autobusų stotyje. Nužygiavau į artimiausią prekybos centrą ir nusipirkau vietinę sim kortelę už 6 eurus. Parašiau žinutę, jog jau esu Rygoje ir galiu susitikti reikiamu adresu ir nuėjau link senamiesčio (laimei ir nelabai, Rygoje yra begalė rusakalbių, todėl su komunikacija su vietiniais gyventojais nebuvo absoliučiai jokių problemų, tad užkalbinti merginą arba paklausti kelio buvo labai paprasta).

 

 

 

Užsukęs į pirmą pasitaikusį parką pastebėjau daug prekybinių palapinių ir pradėjau klausinėtis, koks čia renginys vyksta. Pasirodo pataikiau į vietinę Kaziuko mugę. Bet man toks scenarijus nelabai įdomus, todėl ilgai čia neužsibuvau. Ir čia pat sulaukiau skambučio iš vaikino, kuris galėjo mane priimti nakvoti. Po 15 minučių jau susitikome prie parduotuvės, nusipirkau sau alkoholinės giros bei nuėjome pas jį į namus. Ten pat susipažinau su dar dviem jo butiokais bei lietuvaitėmis, apie kurias rašiau aukščiau.

 

 

Nuo 22 val. Iki daugmaž 1 val. nakties bendravome apie įvairiausias temas, kol galiausiai nuėjome apžiūrėti naktinio Rygos gyvenimo ir apsilankyti skirtinguose baruose. Viskas užsitesė iki šešių ryto. Visi griūvome miegoti ir nauja diena prasidėjo jau vidurdienį. Dar vakar, vos išlipęs iš autobuso ir norėjęs užkasti, užsukau į pirmą pasitaikusį Subway. Ten dirba visai miela mergina, todėl pasiėmiau tel. numerį ir paprašiau, kad rytoj aprodytų man miestą. Deja šeštadienį ji paraše, jog išvyksta į draugės gimtadienį, todėl daugiau jos ir nemačiau.

 

 

Vakare turėjau koncertą, todėl turėjau visą dieną Rygos pažinimui. Užkasiau kavinėje, ir ilgai nelaukdamas, nuėjau apžiūrėti Rygos apylinkes, atokiau nuo centro ir senamiesčio. Nuėjau į nelabai pažįstamą vietovę ir prasidėjo lietus. Pralaukęs pusvalandį telefone pažiūrėjau, jog jis tik stiprės ir supratau, jog reikia gaudyti viešąjį transportą ir važiuoti link centro, kadangi iki koncerto buvo likusios trys valandos, o dar turėjau papietauti ir rasti pastatą, kur viskas vyks. Laimei, savo telefone turėjau aplikaciją, kur yra detalūs visų baltijos šalių viešojo transporto tvarkaraščiai, todėl greitai apsisprendžiau, kuris troleibusas man tinka (tarp kitko kiekvieną kartą įsitikinu, kad be išmanaus telefono bet kokia kelionė tampa žymiai nuostolingesnė ir labiau komplikuota.

 

 

Sulaukęs troleibuso, įlipau į jį. Jokių bilietėlių neturėjau, todėl teko nusipirkti iš vairuotojos. Važiavau vos 6 stoteles. Sumokėjau už tai 2 eurus. Nepigus malonumas. Perkant ne iš vairuotojo, kaina – 1.20 Eur. Išlipau vėl šalia stoties, užsukau į kavinę ir papietavau, pailsėjau bei pajudėjau link koncerto.

 

Dabar atskirai apie patį koncertą. Atvykau vienas iš pirmųjų. Koncertuoti turėjo rapo grupė iš Rusijos (taip, daugeliui gana specifiškas koncertas). Grupėje yra trys atlikėjau. Vos atvykęs į koncerto salę, sužinojau, jog du iš atlikėjų – neatvyks. Vienas nespėjo į lėktuvą, kitam užlaikė pasą. Todėl tą dieną už 2.30 val. (23:30) turėjo pasirodyti tik vienas iš jų. Organizatoriai praneše, jog šiandienos koncertas tiems, kas turi bilietus, bus nemokamas, o visos grupės koncertas perkeliamas po mėnesio. Iš vienos pusės nuliūdau, kadangi tai buvo viena pagrindinių priežasčių čia važiuoti. Iš kitos – apsidžiaugiau. Reiškia šis koncertas bus nemokamas, o po mėnesio galėsiu dar kartą čia atvykti. Vietoje sutikau kelis Lietuvius, pabendravom ir po koncerto išsiskyrstėme.

 

Apie antrą valandą nakties grįžau prie namo, kur turėjau nakvoti. Ir čia prasidėjo linksmybės. Pamiršau, kelintame bute gyvena mano latviški draugai. Iš lauko langai degė trečiame aukšte, tačiau laiptinėje garsai sklindo iš antrame aukšte esančio buto. Laiptinėje užtrukau apie 15 minučių, vis bėgiojau iš aukšto į aukštą. Klausiausi iš kur vis dėlto sklinda balsai, bandžiau stuksenti į duris (skambinti labai nenorėjau, visgi antra valanda nakties, o suklysti ir paskambinti kaimynams tikimybė buvo kaip minimum 50%). Ir vis galvojau, kaip atrodau iš šono, kai antrą valandą nakties nepažįstamas su fotoaparato blykste žiūrinėjo duris, klausėsi, kas darosi už durų ir bandė atsargiai patraukti už rankenos. Telefonas, žinoma, buvo jau seniai miręs, todėl ir paskambinti ir paprašyti, kad įleistų į butą, negalėjau. Ir čia man nusišypsojo laimė. Išgirdau, kad kažkas užeina į laiptinę. Ten buvo keturi mano laikini butiokai (viena visgi buvo likusi bute). Jie grįžo iš pasivažinėjimo dviračiais ir pagaliau visi kartu užėjome į butą ir nuėjome miegoti.

 

 

Sekančią dieną supratau, kad Rygos man pakanka ir reikia aplankyti artimiausią miestą. Buvau įsitikinęs, kad tai bus Jurmala, kuri yra vos už 35 km. nuo Rygos. Tačiau visi iki vieno sakė, jog ten nieko įdomaus ir man vertėtų aplankyti Siguldą, kuri yra kiek toliau, 50 km. nuo Rygos. Vos išėjęs iš namų pradėjau ieškoti vietos, kur papusryčiauti. Ilgai ieškodamas, radau kavinę “City Diner”. Tai yra amerikietiško stiliaus jauki kavinė. Skanus maistas, malonus aptarnavimas. Beje, dėl aptarnavimo. Taip gavosi, kad vėl pasiėmiau padavėjos telefono numerį su sąlyga, kad šiandien po darbo ji man aprodys Rygą. Tarp kitko, prieš tai, buvau vėl netyčia sutikęs moterį, su kuria kartu važiavau į Ryga iš Vilniaus. Visgi tikrai nėra Ryga tokia jau didelė. Vėliau senamiestyje netyčia užtikau Sovietų okupacijos muziejų. Įėjimas – kiek negaila. Aš sumokėjau po apsilankymo. Autobuso stotyje susipažinau dar su trimis vaikinais, du iš Olandijos, vienas iš Belgijos. Pabendravome ir įlipome į autobusą.

 

 

Čia prasidėjo įdomiausia dalis. Atsisėdau šalia merginos ir užmigau, atsibudau jau Siguldos autobusų stotyje. Kažkaip labai greitai visi žmonės išsibarstę ir likome tik aš ir mergina, su kuria važiavau. Paklausęs, ar ji taip pat nežino kur judėti, pasiūliau palaikyti man kompaniją ir Siguldą apžiūrėti kartu su manimi. Labai greitai radome bendrą kalbą ir susipažinome. Tai buvo Orli iš Atlantos, JAV. Ji prieš porą mėnesių baigė studijas universitete ir dabar pusmetį keliaus po pasaulį. Prieš porą dienų buvo ir Vilniuje. Siguldoje žinojome, jog mūsų laukia daug gamtos, kalnai, uola ir kelios pilys. Tačiau į žemėlapį pažiūrėjome tik vieną kartą, pradžioje. Vėliau nutarėme, kad įdomiau eiti tiesiog ten, kur jaučiame, jog bus teisingas kelias. Pakeliui į pirmą pilį užsukome į bažnyčią, užlipome į viršų, kad apžiūrėti apylinkes, tačiau nieko apart medžių gausybės nematėme. Nutariau, kad jei jau užlipom, tai reikia bent kartą pagroti varpu. Orli iki paskutiniojo manė, jog juokauju. Bet ne, padariau tai. Buvo garsiai. Greitai nusileidom ir nuėjome toliau. Pakeliui visą laiką linksminomės ir prašiau Orli’ės, kad mokintų mane anglų kalbos ir taisytų, jeigu kažka pasakysiu ne taip. Pakeliui klausinėjome praeivių, kurie ėjo link mūsų, kas gero yra toje pusėje iš kur jie eina ir tuo pačiu žaidėme žaidimą. Kokių žmonių sutiksime daugiau, rusakalbių ar angliakalbių. Jei sutikdavom pirmus – kalbėjau aš, jei antrus – ji. Ir štai mes pamatėme pirmą pilį, jeigu tai galima taip pavadinti. Iš kart už jos – nuostabus vaizdas.

 

 

Už kelių kilometrų radome žymiąją uolą, kur šiek tiek pailsėjome, papildėm vandens atsargas ir nuėjome ieškoti kitų pilių.

 

 

Dar už geros valandos toli radome dar vieną. Tačiau jau buvome pavargę ir nenuėjome ten. Vietoj to nuėjome prie upės kranto, kur vėl pasėdėjom ir tiesiog pasimėgavome supančiu grožiu. Ir galiausiai pajudėjome link stoties. Paskutinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, todėl teko važiuoti traukiniu.

 

 

Po valandos grįžome į Rygą. Orli nuvyko persirengti į savo hostelį. Aš tame pačiame pastate, McDonalds’e jos palaukiau ir nuėjome pasivaikščioti po vakarinę Rygą. Po valandos turėjome išsiskirti, kadangi Orli turėjo susitikti su kitais draugais. Per tas 7 valandas, kurias praleidome kartu, tapome labai artimi, kaip brolis ir sesė. Sužinojome labai daug vienas apie kitą, daug juokėmės ir draugiškai tyčiojėmės vienas iš kito, todėl skirtis buvo labai sunku. Tačiau kadangi Orli dar ilgai keliaus, pažadėjome, kad padarysime viską įmanomą, kad susitikti dar kartą, kurioj nors šalyje. Nuotaika kiek suprastėjo, todėl nuėjau į naktinę senąją Rygą, pažiūrėti dar kartą, kas ten būna per vidurnaktį.

 

 

Prieš porą valandų, kai dar galvojau, jog su Orli užtruksiu ilgiau, Viktorijai (padavėjai iš City Diner) parašiau, jog deja nesigaus susitikti. Todėl likusią naktį praleidau visai vienas. Valandą pasibasčiau po senamiestį, prisėdau ant suoliuko. Po kurio laiko priėjo benamis, kuris man papasakojo labai “įdomias” istorijas, kaip Amerika traukia Baltijos šalis žemyn, kaip Baltijos šalys parsidave vakarams, kaip Latvija jau ne tokia kaip buvo prieš sankcijas, kai čia buvo gausybė turistų iš Rusijos. Su lengva ironija dešimt minučių išklausiau jo ir tiesiog nuėjau link stoties, kadangi pradėjo lyti. Pralaukęs ten porą valandų sulaukiau autobuso ir šeštą valandą ryto jau buvau Vilniuje.

 

 

Taip ir praėjo dar viena kelionė. Ši buvo trumpiausia iš aprašytų, tačiau supratau, jog vos per dvi dienas labai pailsėjau (ir pavargau). Pailsėjau morališkai, aplankiau daug objektų ir vietovių, susipažinau su gausybe žmonių. Per savaitgalį praėjau lygiai 50 kilometrų (8 iš jų – kalnuotoje Siguldoje). Labai skatinu kada nors spontaniškai tiesiog nusipirkti autobuso ar lėktuvo (kas bus pigiau) bilietus ir nuvykti į nežinomą šalį, bent porai dienų. Man, kai daug ką pamačiau ir nesėdėjau vienoje vietoje, tos dvi dienos praėjo kaip penkios, todėl grįžau ne kaip po savaitgalio, o kaip po nedidelių atostogų.

Leave a comment