Lenkija

 

Balandžio viduryje internete užtikau įdomų pasiūlymą. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krokuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.

Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuvą “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.

Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų… Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.

Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.

Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylus, komfortiškas, raudonas, su Wi-Fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16:00 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.

Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.

 

 

 

Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.

Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.

Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.

http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png

Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.

http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png

http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png

Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).

http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png

http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png

Taip gavosi, kad neliko laiko bilietelyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).

http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png

http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png

http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png

http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png

 

Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.

http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png

Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.

http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png

http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png

http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png

http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png

http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png

http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png

Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.

Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).

http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png

http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png

Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.

http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png

Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.

http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png

Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.

http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png

Realaus dydžio kalinio maketas.

http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png

Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.

http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png

“Mirtis Hitlerio okupantams”

 

http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png

Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.

http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png

Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.

 

 

http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png

Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.

http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png

Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.

 

Toliau eina “eikskliuzyvinės nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.

http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png

Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.

http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png

Kalinių kambarys.

http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png

Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.

 

 

http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png

Karceris

http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png

Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.

http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png

Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.

http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png

Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.

http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png

Krematoriumas

http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png

Įėjimas į krematoriumą

Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas

http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png

http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png

Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose.

Kitos nuotraukos be komentarų:

http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png

http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png

http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png

http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png

 

Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.

Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.

Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.

http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png

Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.

http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png

Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.

http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png

Kalinių barakai.

http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png

Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.

http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png

Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.

Vienas iš, jei neklystu, keturių krematoriumų. Kai fašistai sužinojo, jog artėja raudonoji armija, jie susprogdino visus krematoriumus ir dūjines kameras, kad nepalikti įkalčių. Ir su, jei neklystu, 16 tūkstančių kalinių pajudėji iš stovyklos į vakarus. Sakoma, kad pastarieji buvo ant tiek silpni ir susirgę, jog sniegas buvo visiškai raudonas. Stovykloje liko tik visiškai nejudantys.

http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png

Asmeniniai kalinių daiktai.

 

Ir kitos nuotraukos be komentarų.

http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png

http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png

http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png

http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png

http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png

 

Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.

Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.

 

Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.

Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.

Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę. Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.

http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png

 

Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.

http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png

http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png

 

Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.

Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Leave a comment