Norvegija

Birželis. Už lango +23. 11 mėnesių be atostogų. Tai gali reikšti tik viena: norą praleisti bent dalį laiko taip, kad pasibaigus vasarai nereikėtų gailėtis, kad puikiausią metų laiką praleidai veltui. Būtent todėl nieko nedvejodamas puoliau ieškoti pigiausių lėktuvų bilietų. Kur? Nesvarbu. Norvegija? 30 eurų į abi puses? Skamba viliojančiai. 15 minučių, ir bilietai rezervuoti. Vienintelė problema – bilietai yra rugpjūčio pabaigai. O tai reiškia, jog prasideda ilgas skrydžio laukimas. Tik po kurio laiko sužinojau, jog prieš šią kelionę manęs dar laukia du vizitai į kaimyninę Latviją. Todėl nė nepastebėjau, kaip liko vos savaitė iki rugpjūčio 29-os dienos, kai turėsiu atsidurti už tūkstančio kilometrų nuo namų.

Iš daugelio teko girdėti pasakymų, jog kelionės yra brangus malonumas, todėl tenka atsisakyti bet kokios idėjos išvykti svetur. Mano praeitos kelionės jau įrodė, jog praleidus savaitgalį užsienyje galima išleisti mažiau pinigų nei tiesiog išėjus pasilinksminti į Vilniaus centrą.

Bet kodėl nenuėjus dar toliau ir neišvykus į užsienį visiškai be pinigų? Tegul tai būna Norvegija (viena brangiausių šalių pasaulyje), tegul tai būna 11 dienų, tegul būsiu vienas. Galiausiai, kaip ten sako? Gyveni tik vieną kartą? Ilgai negalvodamas apsisprendžiau.Toks keliavimo būdas man tinka. Vienu skrydžiu nušausiu kelis zuikius: aplankysiu vieną gražiausių šalių pasaulyje, pailsėsiu nuo kasdienybės, susipažinsiu su daugybe skirtingų žmonių, išbandysiu savo galimybes bei charakterį.

Iškilo trys pagrindinės problemos, su kuriomis turėčiau susidurti per tas 11 dienų: transportas, nakvynė, maistas. Dėl paskutinio buvo mažiausiai problemų. Apsiginklavau maistu, nupirktu Lietuvoje, tiek, kiek tilpo į kuprinę. Nakvynės tučtuojau pradėjau ieškoti CouchSurfing‘e. Pasiūlymų radau išties nemažai, tačiau viskas jau seniai užimta. Na ką gi, ką nors sugalvosiu vietoje. Transportas – seniai norėjau išbandyti tranzavimą, juolab girdėjau nemažai smagių istorijų iš kitų keliautojų.

Ir štai rugpjūčio 29 diena. Šeštadienis. Po kiek mažiau nei 2 valandų trukmės skrydžio nutupiu Oslo Sandefjord Torp oro uoste, kuris randasi 120 kilometrų nuo Oslo. Vos žengiau žingsnį už oro uosto teritorijos ribų, nespėjus įkvėpti norvegiško oro, išgirstu lietuvišką muziką, skambančią iš vieno šalia stovinčių automobilių. Prieinu, išgirstu ir lietuvišką kalbą. Susipažįstu su vietiniais lietuviais, pirmą kartą bandau savo laimę ir prašau pavežti mane link Oslo. Vietoj to gaunu pasiūlymą nuvažiuoti iki Drameno, kuris yra 40 kilometrų nuo Oslo. Sutinku. Ir štai už pusvalandžio aš jau Dramene. Vidutinis greitis buvo 150 kilometrų per valandą (beje, pagal Norvegijos KET už tai gręsia milžiniškos piniginės baudos, teisių atėmimas ir kiti nemalonumai). Išlipau vienoje iš autobusų stotelių ir pirmą kartą visiškai pasimečiau. Nežinojau nei kur eiti, nei kaip tranzuoti (kaip minėjau, tai yra pirma mano patirtis). Vietinių gyventojų pagalba sužinojau, jog reikia patekti į greitkelį, kur turėsiu daugiau šansų pagauti automobilį. Mačiau greitkelį, tačiau tam, kad patekti į jį, teko praeiti apie 6 kilometrus bei dar vieną kilometrą iki arčiausios degalinės. Nutariau šiek tiek atsikvėpti (visgi kuprinė sveria virš 10 kilogramų), po ko pradėjau klausinėti absoliučiai visų vairuotojų, ar važiuoja link Oslo ir turi laisvą vietą pakeleiviui. Beje, užbėgant įvykiams už akių, buvau nustebęs tuo, kaip 98 % užkalbintų žmonių gerai kalba anglų kalba. Todėl susitarti su vietiniais nebuvo didelės problemos. Po 40 minučių priėjau prie kemperio vairuotojo ir pasiūliau savo kompaniją. Pastarasis (rankinio treneris, vos vakar nusipirkęs šį automobilį) sutiko, ir ne už ilgo atsiduriau Osle.

Kiek apsidžiaugiau, kadangi per pakankamai trumpą laiką jau įveikiau nemažą kelio dalį. Tačiau kas toliau? Žinojau, jog kelionės metu būtinai turiu aplankyti didžiausius Norvegijos miestus, todėl pirmiausia norėjau nusigauti iki Bergeno. Palikęs porai valandų vienoje iš parduotuvių krautis telefoną, pasivaikščiojau po Oslo krantinę. Pasiėmiau telefoną ir nutariau nieko nelaukiant pajudėti link Bergeno. Žemėlapyje pažymėjau degalinę, kuri yra pakeliui (deja, vėl apie 7 kilometrai nuo mano dabartinės vietos), ir pajudėjau. Pakeliui teko eiti tiek kalnuotais keliukais, tiek greitkeliais. Kur greitkeliu eiti buvo pernelyg pavojinga, ėjau šalia.

Pasiekęs tikslą, trumpai pailsėjau bei atsigėriau vandens (beje, Norvegijoje iš čiaupų teka vienas švariausių vanduo pasaulyje, todėl visos kelionės metu gėriau iš ten, nebijodamas pasekmių). Mano nuostabai, vos už 5 minučių pagavau jauną vyrą, kuris važiavo iš kalnų žygio. Dar už 10 minučių buvau išlaipintas kitoje degalinėje, miestelyje Sandvika. Kodėl čia? Todėl, kad ši degalinė veikia 24 valandas per parą bei čia dažnai užsuka vairuotojai, važiuojantys link Bergeno. Užsipilti kuro, užkąsti arba tiesiog pailsėti. Buvo jau apie 6 valanda vakaro. Kelias valandas nesėkmingai klausinėjau vairuotojų, ar važiuoja link Bergeno. Deja. Dar po valandos visiškai sutemo ir supratau, jog šiandien šansų pagauti automobilį nėra. Tačiau ką veikti iki pat ryto? Grįžau pas jau pažįstamą kasininkę (susipažinau su ja iš karto atvykęs į degalinę) ir pradėjome bendrauti. Aš pasakojau apie save, jį apie save. Kaip prieš 18 metų su šeima emigravo į Norvegija iš Irako, kaip dirba dviejuose darbuose ir kaip svajoja apie nuosavą butą, kuris jai šiuo metu yra labai brangus malonumas. Paaiškinęs savo situaciją, dovanų gavau karštą dešrainį bei dvi bandeles. Dar po kurio laiko pasiūlė dešrelių, tačiau atsisakiau. 22 valandą baigėsi jos pamaina, baigėsi smagus laikas.

Pavakarieniavęs nutariau pabandyti užmigti (laimei, degalinės parduotuvėje buvo stalas prie lango bei kėdės). Padėjęs galvą ant stalo, bandžiau užmigti, tačiau be šansų. Buvo nepatogu, šalta, visą naktį blaškė užsukantys lankytojai. Kadangi tai buvo šeštadienio vakaras, dažnas svečias buvo jaunimo grupelės, važiuojančios iš klubų. Sulaukęs ryto, iš viso miegojęs apie pusvalandį, išėjau laukti naujos atvažiuojančių automobilių bangos. Po pusvalandžio mane prigriebė trys žvejai, kurie važiavo vos apie 30 kilometrų man tinkamu keliu. Kol važiavome, spėjau užmigti, bet greitai buvau pažadintas. Toliau manęs laukė dar 7 kilometrai kelio pėsčiomis. Laimei, ši kelio atkarpa buvo labai panaši į tai, dėl ko aš taip norėjau aplankyti Norvegiją. Čia nebuvo didelių kalnų, fiordų, krioklių. Bet čia buvo ramybė, gražūs ežerai ir neįtikėtinai švelni saulė.

Ir štai po eilinio pasivaikščiojimo atsidūriau kitoje degalinėje. Papusryčiavęs lietuviškomis dešrelėmis bei norvegiškomis bandelėmis pradėjau jau tradicišką vairuotojų medžioklę. Pastaroji užtruko geras 4 valandas. Laimei, oras buvo geras, o energijos dar pakankamai, todėl neprarasdavau tikėjimo. Beje, tokiose situacijose, kai viskas priklauso tik nuo tavęs, smegenys dirba pilnu pajėgumu. Jeigu pradžioje prieidavau prie kiekvieno automobilio, valandoms bėgant išmokau filtruoti kiekvieną jų ir prieidavau tik prie tų, kurie turėjo bent kažkokį ryšį su man reikiamu miestu. Prieidavau prie automobilių su švediškais valstybiniais numeriais, prie išnuomotų automobilių. Galiausiai pradėjau skaityti tekstus ant valstybinių numerių rėmelių. Ir štai pagaliau ant vieno rėmelio perskaitau užrašą „Bergen“. Ką tai gali reikšti? Teisingai –vairuotojas greičiausiai yra iš Bergeno. Iš ten, kur dabar ir judu. Prieinu, už vairo jauna moteris. Paklausiu jos jau standartinio klausimo, atsako, jog šiuo metu ji su vyru važiuoja link man reikiamo miesto (vyras iki pačio Bergeno). Neapsakomai apsidžiaugiu ir pradedu kelionę su moterimi. Pastaroji dar pavaišina skaniais norvegiškais ledais. Po 150 kilometrų padarome valandos trukmės pertrauką, persėdu į 12 sėdimų vietų turintį autobusą ir tęsiu kelionę jau su moters vyru. Pakeliui sutinkame dar dvejus tranzuotojus, kuriuos nutariame pavežti, juolab jog jie taip pat važiuoja iki pat Bergeno.

Po kelių akimirkų pasirodo, jog pakeleiviai nėra paprasti keliautojai. Abudu yra iš Vokietijos. Kaip paaiškino, jie priklauso organizacijai, kurios atstovai nuo senų laikų turi įdomią tradiciją: baigus universitetą, būtina semtis patirties savo srityje, keliaujant po visą pasaulį ne mažiau nei trejus metus. Pavyzdžiui, mėnesį dirbti dirbtuvėse Vilniuje, per tą laiką užsidirbti pinigų kelionei į Rygą. Pradirbti mėnesį Rygoje ir nukeliauti į kitą miestą ar šalį. Šios organizacijos atstovai labai išsiskiria savo apranga, ją būtinai įamžinau nuotraukose.

Pakeliui į Bergeną vairuotojas nutarė organizuoti mums trumpą ekskursiją po įdomias vietas bei gražius kraštovaizdžius. Teko aplankyti ir kalnus, kur po kojomis rugpjūtį galima pačiupinėti sniegą, paliesti debesis (ne rūką), o oro temperatūra dieną vos siekia 7 laipsnius šilumos, ir didelius bei visai elegantiškus krioklius.

Ir štai pusvalandį iki vidurnakčio mes pasiekiame Bergeno centrą. Kadangi kelionė buvo labai įdomi, net nepastebėjau, kaip prabėgo tos kelios valandos ant ratų.

Du sutikti vokiečiai, kaip ir aš, neturėjo kur nakvoti, todėl kartu pradėjome ieškoti išeities. Žinojome, jog neretai keliautojus nakčiai priima bažnyčiose, tačiau visos jos jau buvo užrakintos. Logiška. Kiek paėjus paklausėme lauko kavinėje sėdinčių vietinių gyventojų, kur galima būtų rasti nemokamą nakvynę. Vienas jų, mūsų nuostabai, iš karto pasisiūlė priglausti mus savo namuose, kur gyvena su dar vienu draugu bei drauge. Ilgai nedelsdami sutikome. Spartaniškai išsimiegoję, ryte visi išsiskyrėme, o ašpradėjau tyrinėti Bergeną.

Kurį laiką klajojau po visą miestą, skersai ir išilgai. Vėliau supratau, jog noriu aplankyti tą tašką, iš kurio dažniausiai fotografuoja Bergeno panoramą. Vienos syvenyrų parduotuvių pardavėja pasakė, jog tai yra aukščiausias iš septynių Bergeną supančių kalnų, Ulriken. Ir štai pajudėjau link jo. Tenka pripažinti, jog buvau gerokai pavargęs dar prieš kopiant į kalną – juk prieš tai kurį laiką vaikščiojau po patį miestą. Pradžia buvo visai smagi, mane lydėjo asfaltuotas kelias. Tačiau po kurio momento kelias baigėsi, ir protarpiais išryškėjo akmenys. Tuo metu galvojau, jog prasidėjo išties prastas takelis.

Bet po keliasdešimties metrų supratau, jog prieš tai buvo beveik greitkelis, kadangi dabar po mano kojomis buvo vien akmenys. Situacija dar labiau pablogėjo, kai tarp akmenų pradėjo tekėti upeliai, vietomis net nebuvo kur pastatyti kojos, kad likčiau sausas. Kiek neramino tas faktas, jog manęs laukė virš 600 metrų tokio „kelio“, o juk tai pirmas kalnas, į kurį kopiu. Be to, teturėjau džinsus bei laisvalaikio batelius. Maža to, visos kelionės metu paprastą geriamąjį vandenį vertinau kaip niekada. Todėl iki pat viršūnės kartoniniame puodelyje saugojau kiekvieną mililitrą vandens. Tai taip pat pasunkino tikslo siekimą. Bet tiek to, įveiksiu. Ir įveikiau!

Pagaliau pasiekiau aukščiausią tašką, kur praleidau apie valandą. Pailsėjau, atsigėriau vandens, pabendravau su kitais šį maršrutą įveikusiais žmonėmis. Beje, kažkiek nustebino tas faktas, jog čia tualete yra net dušo kabina.

Laikrodis rodė jau pusę devintos, todėl buvau paragintas kuo skubiau leistis į apačią, kadangi temsta labai greitai, o tada šokinėti per akmenis tampa žymiai sudėtingiau ir pavojingau. Vos pradėjęs nusileidimą sutikau vietinį gyventoją, kuris pasiūlė padėti man nusileisti lengvesniu maršrutu. Sutikau, per tą laiką susibendravome, ir jau apačioje manęs laukė automobilis. Buvau pavežtas iki Bergeno centro šio 58–erių metų vyro. Kaip jis pats papasakojo, į Ulriken’ą jis kopia kasdien, todėl jaučiasi absoliučiai sveikas bei labai energingas. Sužinojęs mano kelionės būdą, dar pasiūlė 200 kronų, kurių, savaime aišku, priimti negalėjau. Padėkojau ir nuėjau žvalgytis po naktinį Bergeną. Tarp kitko, vietiniai kalba, jog man labai pasisekė per dvi dienas Bergene nepamatyti lietaus, kuris čia gali užsitęsti ir dešimt dienų be pertraukos.

Beklajodamas sutikau lenkaitę, kuri po pirmo pasimatymo vaikščiojo po miestą. Papasakojo trumpą istoriją, kaip prieš tris savaites atvyko į Norvegiją dirbti kirpėja, tačiau buvo apgauta ir dabar vėl ieško darbo, kol kas nesėkmingai. Prasitarė, jog jei per mėnesį neras, greičiausiai grįš į tėvynę.

Lauke pasidarė gana vėsu, todėl teko ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti nakčiai. Tokiu objektu tapo McDonalds’as, įsikūręs pagrindinėje miesto gatvėje. Vos užsukęs į kavinę (arba restoraną, jei taip patogiau), mandagiai paklausiau pardavėjo, ar galiu užimti vieną staliuką kampe, kur galėčiau praleisti naktį. Gavau teigiamą atsakymą. Maža to, leido pasikrauti telefoną bei pavaišino keksu bei kapučino kava. Sulaukęs ryto supratau, jog Bergene aplankiau viską, ką norėjau, todėl nutariau judėti toliau, link Stavanger’io. Reikia pripažinti, jog aplink Bergeną yra daug gražių kalnų, fiordų bei krioklių, kuriuos norėjau aplankyti. Tačiau be pinigų, vien tranzuojant, tai padaryti labai komplikuota.

Toliau manęs vėl laukė ilgas kelias link greitkelio. Praėjus porai valandų pagaliau išėjau į jį. Greitkeliuose negaudžiau automobilių. Vienintelis tikslas, dėl ko atsidurdavau čia, buvo greitesnis susisiekimas su degalinėmis, stotelėmis ar kitais man reikalingais objektais.

Praėjus vos kilometrą, prie manęs sustojo policijos automobilis. Policininkas pasidomėjo, kas aš bei iš kur esu ir kokiu tikslu atsidūriau greitkelyje. Paaiškinęs situaciją, buvau pakviestas į automobilį bei nuvežtas apie 6 kilometrus ir išlaipintas autobusų stotelėje. Apsidairęs bei pažvelgęs į žemėlapį, supratau, jog tai puiki vieta gaudyti automobilį iki Halhjem’o, miesto, kur turėsiu perplaukti keltu iki kitos salos.

Patyrę (aš toks dar tikrai nesu) tranzuotojai žino, jog sėkmingam automobilio gaudymui reikalingi keli faktoriai: 1) vieta, kur automobilis galėtų sustoti, 2) mažas greitis, kad vairuotojas spėtų perskaityti lentelę ir galiausiai netingėtų paspausti stabdžių pedalą, 3) patenkintas veidas. Jei dėl paskutinio punkto buvo abejonių, tai pirmus du punktus tuometinė vieta atitiko kuo puikiausiai. Vos apie 20 metrų prieš stotelę (kur vairuotojas labai patogiai gali sustoti) yra šviesoforas. Mano užduotis buvo bėgioti iki šviesoforo bei spaudinėti mygtuką, kad pėstiesiems užsidegtų žalia šviesa. Tuo metu visiems vairuotojams užsidega raudona, ir tokiu būdu automobiliai sustoja. Taktika pasiteisino, ir vos po penkių ar dešimties minučių sustoja automobilis. Retas automobilis Lietuvoje ir labai dažnas Norvegijoje. Ir štai aš jau sėdžiu Teslos viduje. Tenka pripažinti, jog tai buvo pirma kelionė elektriniu automobiliu, įspūdžiai labai įdomūs. Vos išlipęs Halhjem’e, pastebėjau eilėje į keltą jau stovinčią sidabrinę Mazdą. Paprašius galimybės prisijungti prie kelionės keltu ir iki pačio Haugesund’o, kur manęs laukė dar vienas keltas, jaunas vairuotojas nedvejodamas sutiko. Nežiūrint į tai, jog jam tektų mokėti už kiekvieną keleivį. Bet mums pasisekė: man pavyko praslysti bei perplaukti keltu visiškai nemokamai.

Haugesunde atsidūriau apie 5 valandą vakaro. Šis miestas man nuo pat pradžių nepatiko, todėl norėjau kuo skubiau iš čia pasišalinti. Geriausia, jei dar tą patį vakarą. Teko praeiti po 4 kilometrus į vieną ir kitą pusę ieškant geriausios vietos automobilių medžioklei. Praėjo kelios valandos, sušlapau, pavargau. Galiausiai nutariau nueiti į autobusų stotį. Kuo velnias nejuokauja, gal iš ten pavyks nusigauti iki Stavangerio autobusu. Vos atėjus į stotį privažiavo policija, kuri suėmė vieną vyriškį, prieš kelias akimirkas užpuolusį stoties darbuotoją. Pasiteiravęs vieno iš autobusų vairuotojų, ar įmanoma nusigauti iki Stavangerio nemokamai,gavau griežtą atsakymą – „ne“. Bet prasitarė, jog ką tik baigėsi jo pamaina, ir dabar jis važiuos namo į miestelį Aksdal, kuris man yra pakeliui. Sutikau. Aksdal’e nuėjęs į vieną iš degalinių, pasidomėjau kasininkės, ar čia yra tinkama vieta gaudyti man reikiamą automobilį. Pasirodo, jog visas kolektyvas – imigrantai iš Lenkijos. Degalinės vadybininkė pasakė, jog gali mane nuvežti iki stotelės, kur turėsiu daugiau šansų pagauti automobilį, važiuojantį link Stavanger’io. Žinoma, sutikau. Pusvalandį bandydamas pagauti automobilį supratau, jog ši vieta yra netinkama. Praeidamas pro vietinius vėl išgirdau lenkų kalbą, todėl nutariau prieiti ir pasitarti, kur turėčiau eiti, norint pagauti automobilį. Vietoj patarimo buvau nuvežtas į už 10 kilometrų esančią degalinę. Ten gana greitai, vienoje iš degalinių, sutikau sunkvežimio vairuotoją, kuris važiavo kaip tik į Stavangerį. Bingo. Vėl paplaukiojome keltu, ir po kurio laiko atsidūriau Stavangeryje. Apsidžiaugiau – pagaliau esu didesniame mieste. Čia atsidūriau vėlai vakare, kur daug žmonių bei triukšmo. Kiek pasivaikščiojęs po miestą supratau, jog noriu pailsėti. Užsukęs į Burger King’ą, kuris dirba iki trijų nakties, paprašiau leidimo atsigulti kampe ant minkštos sofos, kad bent trumpam nusnūsčiau. Leidimą gavau. Miegu tai nepavadinsi, greičiausiai tiesiog gulėjau su užmerktomis akimis.

Po kurio laiko mane pažadina grupelė jaunimo. Pasiteiravę, ar gerai jaučiuosi, išgirsta mano istoriją. Palinki sėkmės ir pasišalina. Po penkių minučių grįžta, bet jau su pilnu maišu bulvyčių bei kitų skanumynų. Aš atsisakiau. Aha, kurgi atsisakysiu. Padėkojau ir pradėjau skanauti. Po kavinės uždarymo nuėjau į šalia įsikūrusį 7-Eleven kioskelį, kur pratęsiau bandymus užmigti. Ryte vėl pakeičiau dislokacijos vietą į Starbucks kavinę. Čia jau ant minkštos sofos pasikroviau telefoną ir priėmiau sprendimą keliauti iki Kristiansand’o.

Ir vėl eilinį kartą manęs laukė ilga kelionė pėsčiomis link arčiausiai greitkelio esančios degalinės. Priėjus prie vienos iš jų paaiškėjo, jog ji nelabai tinkama automobilių medžioklei, kadangi dažniausiai vairuotojai, sustojantys čia, nevažiuoja link man reikiamos vietos. Todėl teko žygiuoti dar kelis kilometrus iki kitos degalinės. Turėjau pasirinkimą eiti greitkeliu (žymiai greitesnis variantas) arba eiti pro miegamąjį rajoną (saugesnis variantas). Pasirinkau pirmą ir greitai pasigailėjau, kadangi praėjus vos kilometrą prie manęs vėl privažiavo policija, ir buvau priverstas grįžti į greitkelio pradžią. Taip ir padariau. Už pusantros valandos pasiekiau degalinę. Ten per keturias valandas, kol gaudžiau automobilį, spėjau sušlapti, lengvai sušalti, papietauti (ar greičiau pavakarieniauti) ir pagaliau sulaukti sėkmės! Savo rankose turėjau kartoną, ant kurio buvau užrašęs man reikiamo miesto (Kristiansand) pavadinimą. Įdomiausia tai, kad šį kartą iniciatyvą parodžiau ne aš, o pati automobilio vairuotoja. Pastaroji pamačiusi mano lentelę, pasiūlė pavežti mane apie 30 kilometrų link mano tikslo. Negalvodamas sutikau. Beveik pravažiavus žadėtą atstumą prie vieno iš tunelių susidarė spūstis. Prieš mūsų automobilį pastebėjau sunkvežimį su lenkiškais numeriais. Greitai pribėgau prie vaituotojo ir pasiteiravau, kur jis keliauja. Ogi, pasirodo, į patį Kristiansand‘ą. Taip netikėtai pakeičiau automobilį ir savo kelionę pratęsiau jau su lenku.

Prasitariau, jog mano šios dienos tikslas yra Kristiansandas, bet apskritai judu link Oslo. Vairuotojas susisiekė su savo kolega ir po kelių minučių man pranešė, jog Kristiansande manęs jau lauks kitas sunkvežimis, kuris važiuoja iki Larviko. O tai yra vos 20 kilometrų nuo mano oro uosto ir 135 kilometrų iki pačio Oslo. Persėdęs į kitą sunkvežimį leidau sau bent trumpam nusnūsti, vos dešimčiai minučių.

Pasirodo, kad šio sunkvežimio vairuotojas į Norvegiją persikraustė prieš porą metų, prieš tai gyveno Lietuvoje, Vilniuje. Kas įdomiausia, gyveno tame pačiame rajone, kur aš šiuo metu bazuojuosi, o atstumas tarp mūsų namų nesiekia dviejų kilometrų. Ir istorija vėl kartojasi. „Kaimynas“ skambina dar vienam kolegai, ir Larvike manęs jau laukia trečias sunkvežimis, važiuojantis į patį Oslą. Kažkas neįtikėtino. Prieš atsisveikinant gavau tris „Snickers“ šokoladukus. Trečias vairuotojas buvo rusakalbis estas, labai nuotaikingas bei pozityvus vyrukas. Ir štai sunkvežimių vairuotojų mafijos pagalba per vieną vakarą pakeičiau tris sunkvežimius bei nuvažiavau virš 500 kilometrų. Osle atsiduriau penktą valandą ryto.

Visai nesitikėjau, jog per tokį trumpą laiką man pavyks apvažiuoti didžiausius Pietų Norvegijos miestus, todėl Osle atsidūriau likus penkioms dienoms iki skrydžio į Lietuvą. Deja, tolimesnėms kelionėms į kitus miestus buvau pernelyg pavargęs, todėl nutariau likusį laiką praleisti sostinėje. Jokių planų neturėjau, tad vos išlipęs iš sunkvežimio pajudėjau link žymiojo Operos ir baleto pastato. Ten aš atsidūriau kiek po šeštos valandos, kai visi turistai dar miega. Dienos metu ant pastato stogo vaikšto šimtai smalsuolių.

Pažymėjęs aplankyti planuojamų objektų saraše dar vieną varnelę, ieškodamas karšto vandens nuėjau į kavinę, įsikūrusią traukinių stotyje. Ten atsigėriau su savim atvežtos lietuviškos kavos, pasikroviau telefoną ir pajudėjau toliau. Pakeliui užsukau į dar vieną kavinę, kur gavau bandelę. Bevaikščiojant pastebėjau Karališkuosius Rūmus, todėl nutariau prieiti arčiau.

Taip vaikštant praėjo visa diena, atėjo laikas pagalvoti apie nakvynę. Bet prieš tai užsukau į kavinę. Vėl pailsėjau bei pasikroviau telefoną. Užbėgant įvykiams už akių pastebėsiu, jog nemažai laiko praleidau „Espresso House“ kavinėse. Tegul tai būna reklama. Puiki vieta pailsėti ant minkštų odinių sofų, pasikrauti telefoną, panaršyti internetą (visose šio tinklo kavinėse yra puikus nemokamas Wi-Fi internetas). Be to, kai kurios šios kavinės užsidaro gana vėlai ar anksti atsidaro. Apie vidurnaktį kavinė, kurioje sėdėjau, užsidarė, todėl pajudėjau link traukinių stoties (kuri, beje, yra sujungta su autobusų stotimi, o viduje yra daug kavinių bei parduotuvių). Čia aš praleidau porą valandų. Trečią valandą apsauga paprašė visų žmonių palikti stotį, kadangi pastaroji yra uždaroma iki beveik penktos valandos ryto. Ir vėl likau be stogo virš galvos. Galvodamas, kur galėčiau saugiau praleisti naktį, pastebėjau viešbutį. Užėjau į vidų bei papasakojau viešbučio darbuotojui savo situaciją. Pastarasis pakliuvo suprantantis, todėl leido man praleisti kelias valandas viešbučio hole. Maža to, pasidalino Wi-Fi slaptažodžiu. Vienintelė sąlyga buvo nemiegoti, visgi atrodyčiau įtartinai, miegantis viešbučio hole. Tokiu būdu ir praleidau kelias valandas, naršydamas internetą ir retkarčiais miegodamas po dešimt minučių, simuliuodamas užimtumą. Apie šeštą ryto padėkojau už supratingumą ir grįžau į traukinių stotį, į tą patį „Espresso House“. Čia įsitaisęs kampe, atokiau nuo personalo, pratęsiau miego maratoną. Galutinai atsibudau po pietų. Atsibudau turbūt tik pajutęs, jog išalkau. Paprašęs kaimyninėje užkandinėje bandelės, gavau… kažką įdomaus ir skanaus. Kaip supratau, malta mėsa su ryžiais ir dar kažkuo, viskas įsukta į tešlą. Diena buvo saulėta, todėl nutariau pratęsti susipažinimą su miestu. Kadangi Operos ir baleto teatras yra vos už poros minučių pėsčiomis, nutariau dar kartą ten apsilankyti. Šį kartą užėjau ir į vidų. Labai nepatiko tai, jog aplink šį žymųjį pastatą teritorija visai nesutvarkyta, šarmo miestui tai tikrai neprideda.

Išėjęs pajudėjau link žymiojo skulptūrų parko, užsukau į „Karl Johans Gate“ gatvę (mūsų Gedimino prospekto analogas). Praėjus pro didžiąją skulptūrų parko dalį, užkampyje pastebėjau kelis suolelius. Kadangi diena buvo saulėta ir šilta, nutariau trumpam nusnūsti. Trumpai šiuo atveju yra lygu dešimčiai minučių. Atsibudęs, dar gerą valandą gulėjau ir mėgavausi tiek saulės spinduliais, tiek šio nuostabaus šuns grožiu, kuris, beje, ir pažadino mane. Pavargęs nuo poilsio pajudėjau atgal link centro. Ten sutikau štai tokį veikėją. Ne itin smagiai atrodantis, bet visai ne prieš papozuoti prieš kamerą.

Pradėjo tempti, todėl teko vėl galvoti apie artėjančią naktį. Kadangi jau žinojau, jog apsistoti nakčiai viešbučio hole visai įmanoma, nutariau apeiti aplink esančius. Nuėjus į vieną iš jų pasakė, jog su dideliu malonumu leistų praleisti naktį savo viešbutyje, tačiau tą vakarą vyko vestuvės, todėl būčiau labai nekviestas svečias. Kitame viešbutyje pasakė, jog tai pažeidžia viešbučio taisykles, todėl atsisakė. Galiausiai, kol vaikščiojau, pradėjo lyti, todėl pasislėpiau autobusų stoties pastate. Ten pat sutikau lietuvių šeimą, kuri kelis metus gyvena Dubline. Čia atvažiavo savaitgaliui pakeliauti ir jau laukė savo autobuso iki oro uosto. Po kurio laiko vėl likau vienintelis lietuvis stotyje. Praleidęs čia dar valandą, nuėjau į traukinių stotį, kuri jau buvo atidaryta po naktinio tvarkymo. Čia kažkiek nejaukumo pridavė tikrai ne nuo stipriųjų gėrimų apsvaigęs jaunimas, kuris, kaip suprantu, į Oslą atvažiavo savaitgaliui pašėlti klubuose. Dar po poros valandų nuėjau į tame pačiame pastate esančią, man jau artima tapusią, kavinę. Pastaroji buvo dar visiškai tuščia, todėl išsirinkęs patogiausią vietą, vėl trumpam nusnūdau. Tą dieną buvo prastas oras, todėl nutariau pailsėti nuo nuolatinio vaikščiojimo ir didžiąją dienos dalį praleisti kavinėse. Per pietus išvykęs iš vienos, pajudėjau link kitos.

Atėjęs į kitą kavinę, papuoliau į „laimingą valandą“, kur nemokamai gavau mažą skanų ledų kokteilį. Praleidęs čia dar porą valandų, pajudėjau link trečios kavinės. Dar po poros valandų pastaroji užsidarė, ir pajudėjau link viešbučio, kur buvau praleidęs vieną naktį. Dirbantis tą naktį vaikinas mane iš karto atpažino ir nusišypsojo. Iš karto pasakė, jog Wi-Fi slaptažodis tas pats, be to, šį kartą pasiūlė nemokamai atsigerti arbatos ar kavos. Šį kartą dar ir šiek tiek pabendravome. Prieš man išeinant ryte viešbučio darbuotojas ironiškai atsisveikino pasakydamas „iki pasimatymo!“. Tai buvo pranašiški žodžiai.

Kadangi kita diena buvo mano priešpaskutinė Osle, o ir oras buvo nuostabus, nutariau dar pasivaikščioti po centrą ir pabendrauti su vietiniais gyventojais. Kuprinėje dar turėjau paskutinius maisto likučius iš Lietuvos, todėl nutariau užkąsti parkelyje, esančiame už Karališkųjų Rūmų. Peilio, savaime aišku, su savimi neturėjau. Kiek vėliau nutariau dar kartą aplankyti, kaip aš pats pavadinau, modernųjį sostinės centrą, kuris yra apie 2 kilometrai nuo traukinių stoties. Būtent čia aš buvau atsidūręs dar pirmą savo kelionės dieną.

Praleidęs čia kelias valandas, nuėjau į kavinę. Tą dieną Lietuvos krepšinio rinktinė Europos čempionate žaidė prieš latvius, todėl norėjau nepraleisti progos pasimėgauti mūsų pergale. Laimei, interneto ryšys buvo pakankamai geras, todėl nors ir spartaniškai, bet užduotį atlikau. Be to, trumpam rungtynių pažiūrėti prisijungė ir merginos iš Švedijos.

Pasibaigus rungtynėms pajudėjau tiesiai link jau namais tapusio viešbučio. Čia jau buvau laukiamas. Nieko per daug neaiškindamas, užėmiau savo vietą ir praleidau ten kelias valandas, laukdamas ryto. Ryte diena jau buvo suplanuota. Laimei, dar važiuojant Oslo kryptimi pasiėmiau esto bei lietuvio telefono numerius (tų pačių sunkvežimių vairuotojų). Pastarieji pranešė, jog kasdien važiuoja tarp Oslo bei Sandefjord miestų, todėl man paskambinus ir susitarus dėl tikslaus laiko, galės mane pavežti link oro uosto. Planas buvo toks: susitikti sutartoje vietoje su estu, su juo nuvažiuoti į kitą miestą, kur mane perims lietuvis. Su juo kartu nuvažiuosime pas jį į namus, kurie yra 10 kilometrų nuo oro uosto, ir naktį būsiu nuvežtas į patį oro uostą. Bet… kaip dažniausiai būna, viskas išėjo šiek tiek ne taip, kaip planavome.

Penktą valandą vakaro susitikau su estu, kartu nuvažiavome į bazę pasiimti krovinį, kurį turėjome vežti link vietos, kur mūsų lauks lietuvis. Kaip tyčia, vietoj planuotų 15 minučių krovinio laukėme dvi valandas. Todėl, savaime aišku, į susitikimą, kuris turėjo įvykti 9 valandą vakaro, gerokai pavėlavome. Važiavome pro Drammen‘ą, todėl turėjau galimybę vėl apsilankyti tose vietose, kur vaikščiojau pirmą savo kelionė dieną, dar nežinodamas, kas manęs laukia, ir kur pirmą kartą gaudžiau automobilius, stovėdamas autobusų stotelėje ir nežinodamas, kaip taisyklingai viską reikia daryti.

Dėl susiklosčiusios situacijos buvo priimtas sprendimas grįžti į Oslą, užkąsti ir važiuoti dar kartą su kitu kroviniu. Lietuvis taip pat tuo metu vežė savo paskutinį krovinį, todėl turėjome susitikti daugmaž vienu metu. Kiek po vidurnakčio užsukęs pas rusakalbį estą į svečius, prisiminiau kas yra tikras, skanus ir šiltas maistas. Pavalgę bei pabendravę su esto žmona, vėl pasiėmėme krovinį bei nuvažiavome link mums reikiamo miesto.

Šis kartas buvo sėkmingesnis. Susitikau su lietuviu bei kartu nuvažiavome į jo namus. Ten saldžiai išsimiegojau (pagaliau horizontalioje padėtyje) ir ryte, papusryčiavę, nuvažiavome link oro uosto. Atsisveikinome ir pajudėjau link vartų. 2 valandos, ir aš vėl namie!

Apibendrinant:
Kelionės metu pratranzavau apie du tūkstančius kilometrų, pakeičiau apie 20 transporto priemonių, susipažinau su keliasdešimt naujų žmonių. Pėsčiomis praėjau 200 kilometrų. Norvegija iš esmės paliko gerus įspūdžius. Labai nustebino tiek norvegų, tiek imigravusių čia žmonių geraširdiškumas bei nuoširdumas. Teko pabendrauti su Lietuvos, Estijos, Švedijos, Vokietijos, Rusijos, Irako piliečiais. Kaip ir kiekvienos kelionės metu, ženkliai pagerinau savo anglų kalbos įgūdžius. Deja, neaplankiau daugelio turistų pamėgtų ir apleistų gražių vietų, tačiau bus proga čia apsilankyti dar kartą.

Pagrindinis klausimas: ar kartosiu panašią avantiūrą? Būtinai. Supratau, jog tokiu būdu išeiti iš komforto zonos yra labai naudinga. Grįžęs namo pradedi vertinti tai, ką turi. Panašus jausmas buvo po apsilankymo Auschwitz’e. Pagrindinė problema buvo su nakvyne. Miego trūkumas dažnai pakišdavo koją. Galbūt kitą kartą vietoj maisto teks pasiimti su savimi miegmaišį. O jeigu kas iš skaitytojų kelionės metu nori civilizuotų sąlygų naktį – rekomenduoju pasinaudoti Airbnb portalu, kur užsiregistravę per šią nuorodą gausite 22 eurų nuolaidą palapinės, kambario, buto ar kotedžo nuomai bet kurioje pasaulio šalyje. Užsiregistruoti galite dabar, o pasinaudoti paslauga – kada panorėsite.

Artėja žiema, puikus laikas darbams bei kūrybiniams tikslams įgyvendinti. Kitos kelionės palauks iki pavasario bei šiltesnių orų. Jeigu kas nors turi įdomių idėjų kelionei, pasiūlymų ar pastabų – lauksiu el. paštu travel@anton.lt

Leave a comment