Šią žiemą nutariau padaryti neįmanomą. Pagreitinti pavasario atvykimą. Super galių neturiu, todėl atnešti ankstyvą pavasarį į Lietuvą nepavyks. Bet kartais galima pabūti egoistu ir pačiam pabėgti ten, kur oras balandžio mėnesį kur kas malonesnis nei Lietuvoje. Taip ir nutariau, jog būtų puiku aplankyti kurią nors pietinę šalį.
Gundantis pasiūlymas neprivertė ilgai laukti. Labai greitai radau pasiūlymą nuskristi į Kroatiją ir atgal į Vilnių vos už 80 eurų. Tiesa, su persėdimais. Su pastaraisiais man niekada neteko susidurti, todėl pamaniau, jog būtų visai smagu pakeliauti ir tokiu būdu. Juo labiau, jog dabar galėsiu girtis, jog buvau Vokietijoje bei Belgijoje. Ir nesvarbu, jog tik oro uosto teritorijoje ir vos kelias valandas.
Į Kroatiją turiu išskristi balandžio 12-tą dieną, grįžti – 26-tą. Kadangi nemėgstu praleisti visą kelionės laiką viename mieste ir daryti išvadas apie visą šalį pamatęs vieno miesto gyvenimo būdą, priėmiau sprendimą padaryti trip’ą aplink visą Kroatiją. Būtent dėl šios priežasties savo kelionę pradėjau Pulos oro uoste, o 26-tos dienos skrydį pasirinkau iš Zadaro oro uosto.
Dar būdamas Vilniuje pradėjau ieškoti nemokamų nakvynių pas vietinius gyventojus. Atostogas pradėjau žinodamas, jog stogą virš galvos turiu septynias iš keturiolikos naktų. Dėl likusių naktų ką nors sugalvosiu vietoje.
Taip pat ilgą laiką planavau patį kelionės maršrutą. Štai taip atrodo galutinis variantas:
– 12-14 Pula (Brijuni)
– 14-16 Zagreb
– 16-17 Plitvica
– 17-19 Dubrovnik
– 19-20 Mljet National Park
– 20-22 Split (Solin, Vranjaca, maybe Klis and Nacionalni park Paklenica)
– 22-23 Krka National Park
– 23-24 Kornati
– 24-26 Zadar (Zrmanja, Morske Orgulje)
Bet, galutinis ir patvirtintas maršrutas tam ir reikalingas, kad priklausomai nuo situacijų būtų koreguojamas. Taip ir buvo, bet apie tai kiek vėliau.
Balandžio 12-tos ryte išskridau iš Vilniaus į Frankfurto oro uostą, kur turėjau dviejų valandų pertrauką tarp skrydžių. Ir štai apie tryliktą valandą nusileidžiu Pulos oro uoste. Pirmas, kas mane pasitinka šioje šalyje – puikus oras. Dvidešimt laipsnių šilumos ir saulė prieš dešimt laipsnių bei lietų Lietuvoje. Man ši šalis jau patinka. Nuo oro uosto autobusu per pusvalandį pasiekiu Pulos autobusų stotį. Pirmiausia ką darau – iškeičiu eurus į kunas (1 euras = 7 kunos) bei įsigiju vietinę SIM kortelę su kuo daugiau interneto. Įsigijęs kortelę paskambinu Roselai (toks yra merginos, kuri sutiko priimti mane savo bute nakčiai, vardas) ir susitariu susitikti apie 18-tą valandą. Iki to laiko nutariau pats pasižvalgyti po miestą.
Per tuos skrydžius visai nevalgiau, todėl užsukęs į pirmą centre pasitaikusią kavinę užsisakiau sumuštinį už 20 kunų. Turiu pripažinti, jog tai yra vienas bjauriausių sumuštinių, kuriuos teko ragauti. Visiškai sausas ir absoliučiai be skonio. Ką gi, susipažinimas su vietine virtuve nelabai pasisekęs. Tikėkimės toliau bus geriau.
Po kelių valandų sisitinkame su Rosela prie vieno iš pagrindinių Pulos objektų – “Auksinių vartų”, kurie buvo sukurti prieš 20 amžių. Kartu paragaujame Kroatiškų sluoksniuotų… bandelių? Dažniausias įdaras – sūris. Neblogai. Jau geriau. Porą valandų pasivaikščioję nueinam link namų. Juokinga, jog užėjus į namus, viską turime daryti paslapčia, kadangi Roselos butiokės yra prieš, kad namie nakvotų nepažįstamieji. Laimei, turime atskirą įėjimą iš kiemo pusės. Dar kiek pabendravus nueiname miegoti.
Sekančią dieną papusryčiavus nueiname link autobusų stoties. Prasitariau, jog mano planuose yra aplankyti netoliese esančias Brijuni salas, į ką gavau atsakymą, jog šios salos yra per daug išreklamuotos ir tikrai nėra vertos apsilankymo jose. Papildomai gavau rekomendaciją aplankyti miestelį Rovinj, kuris randasi apie 40 kilometrų nuo Pulos. Ką gi, tam momentui jau pasitikiu Rosela, todėl sulaukiame autobuso, atsisveikiname ir nueiname kiekvienas savo keliais.
Po kelių minučių atvyksta autobusas ir pajudu link Rovinj. Pats miestelis labai jaukus ir orientuotas į turistus (gatvėje sutikau begalę itališkai kalbančių poilsiautojų). Senamiestis yra vos keli šimtai metrų nuo autobusų stoties. Ir tenka pripažinti, jog senamiestis yra be galo jaukus ir gražus. Nesu buvęs Italijoje, tačiau sprendžiant iš nuotraukų, galiu drąsiai teigti, jog tiek Pula, tiek Rovinj (ypač paskutinis) turi daug itališkos atmosferos.
Šalia senamiesčio radau labai įdomią degalinę, kuri labiau panaši į viešojo transporto stotelę.
Po užsitęsusio pasivaikščiojimo nutariau, jog bus nuodėmė neparagauti vietinės žuvienės. Tą ir padariau, ir tenka pripažinti, neprašoviau. 20 kunų ir pateikia labai skanią šviežios žuvies sriubą.
Nutariau, jog į Pulą grįšiu kiek vėliau, tad turėjau dar porą valandų pasivaikščiojimui. Po kurio laiko užsukau į kitą kavinę pasikrauti telefoną ir tuo pačiu atsigerti kapučino. Už 15 kunų gavau lygiai vieną gurkšnį šio gėrimo. Likusį puodelio tūrį (80%) užima pūta.
Į Pulą grįžau jau sutemus. Šiąnakt nakvynės neturėjau, todėl priėmiau sprendimą keliauti į sekantį miestą (Zagrebą) naktį, tuo pačiu bandyti išsimiegoti pačiame autobuse. Artimiausias autobusas buvo ketvirtą valandą ryto, todėl turėjau dar apie 6 valandas, kurias galėjau skirti Pulai. “Vakarienės” nuėjau į McDonald’s. Beje, kaip minėjau, tiesiog puiki vieta turistui. Vėlai užsidarančios kavinės, nemokamas internetas, elektros lizdai telefoną pasikrauti, nebrangus maistas. Po kurio laiko pratęsiau savo maratoną po šį puikų miestą. Naktį supratau, jog ne tik žmonės čia draugiški, bet ir šunys. Kur dar prie tavęs gali pribėgti nepažįstamas šuo, padėti guminį kamuolį po kojomis ir mojuodamas uodega laukti, kol tu numesi šį kuo toliau, kad geriausias žmogaus draugas galėtų tau atnešti kamuoliuką ir viskas pasikartotų iš naujo?
Bet ne viskas šiame pasaulyje amžina. Mano jėgos taip pat. Todėl apie pirmą valandą nakties nužygiavau link stoties, kurią jau buvo okupavę vietiniai benamiai. Tad teko ieškoti kitos alternatyvos, kurią aš radau už keliasdešimties metrų nuo stoties. Ten radau naktį nedirbančią lauko kavinę, kur manęs laukė daug minkštų kėdžių, ant vienos jų net pavyko užsnūsti valandai. Sulaukęs autobuso pajudėjau link Zagrebo.
Sostinėje buvau apie aštuntą ryto ir papuoliau į pačią piko valandą. Ir tas smagus jausmas, matyti kaip visi vietiniai žmonės skuba į darbą, universitetą ar mokyklą. Stebėti šurmulį svetimoje šalyje yra kažkas neįprasto. Net tada, kai pats esi pačiame epicentre.
Deja, bet šis miestas mane pasitiko su ašaromis, todėl slėpdamasis nuo lietaus, turėjau visą dieną praleisti tai vienoje, tai kitoje kavinėje. Taip nieko ir ne pamačius. Tądien jau žinojau, kad dviems naktims šiame mieste turiu nakvynę, todėl vakare susitikęs su vietiniu gyventoju pajudėjome link jo namų. Pastaruosius beje patogiausia pasiekti automobiliu arba traukiniu. Būtent juo aš ir važinėjau rytais į centrą. Sekančią dieną sostinė nutarė palepinti mane puikiu oru, kuo aš negalėjau nepasinaudoti. Nuo ryto iki vėlaus vakaro turėjau laiko aplankyti visas žymiausias Zagrebo vietas bei parkus.
Beje, kokia tikimybė, jog skrendant į Pulą lėktuve sutiksi dvi lietuves, kurias po to tą patį vakarą sutiksi pačioje Puloje? O jeigu po dviejų dienų jas vėl sutikti jau Zagrebo parke? Ir galiausiai dar sekančią dieną pamatysi jas sėdinčias vienoje Zagrebo kavinių? Nežinau kokia tikimybė procentaliai, bet būtent toks atvejis atsitiko man.
Atvirai pasakius per tas dvi dienas Zagrebas man nepaliko didelio įspūdžio. Čia nėra gamtos, čia nėra kažkokio savito šarmo ar ypatingos atmosferos. Tai nėra ta vieta, dėl kurios skrisčiau į šią šalį. O sekantis miestelis yra būtent iš tų, dėl kurių aš aplankiau Kroatiją. Kitą dieną turėjau suplanavęs kelionę į Plitvicos ežerus, kuriuos kasmet aplanko 1 milijonas turistų. Norėdamas sutaupyti, per programėlę užtaikiau ant vyro, kuris nuosavu automobiliu važiavo link man reikalingos vietovės, todėl susisiekus su juo aš prisijungiau ir nusigavau į Plitvicą greitai, patogiai bei pigiai (kainavo 2 kart pigiau nei autobusu).
Pačiame miestelyje buvau apie aštuntą valandą vakaro, jau sutemus. Vairuotojas nutarė man padėti ieškoti nakvynės, kurios aš neturėjau tai nakčiai. Vienintelis variantas – viešbučiai. Ką gi, pasirinkimo nėra, todėl registruojuosi. Juo labiau, jog kaina už naktį yra žymiai mažesnė, nei spėliojo pats vairuotojas. Dviejų žvaigždučių viešbutyje teko sumokėti 300 kunų. Tai buvo pirma naktis viešbutyje per visą mano gyvenimą, todėl sąlygomis skųstis tikrai negalėjau. Juo labiau, kad pro balkoną girdėjau už poros kilometrų esančių krioklių skleidžiamą garsą.
Pailsėjus, pernakvojus bei papusryčiavus pajudėjau link nacionalinio parko. Prieš tai už 17 kilometrų nuo parko radau hostelį, kuriame iš karto užrezervavau vietą, todėl galėjau sau leisti ramiai mėgautis įspūdingos gamtos vaizdais. Beje tai taip pat pirmas kartas, kai bandau apsistoti hostelyje.
Įėjimo į parką bilietas kainuoja 100 kunų (nuo gegužės pirmos brangiau). Taip pat šalia parko trinasi keli darbuotojai, kurie mielai padės susigaudyti. Taip, paaiškinus kiek valandų nori skirti parko lankymui, darbuotojai paaiškina optimaliausią maršrutą, kurio patartina laikytis. Asmeniškai aš parke praleidau septynias valandas, 5 iš jų – vaikštant.
Su hostelio administracija susitariau, jog mane paims iš stovėjimo aikštelės prie antojo įėjimo į parką ir nuveš tiesiai prie hostelio durų. Sutartoje vietoje buvau jau prieš dvi valandas. Nežinau kodėl, tačiau tik sulaukus to laiko, kai mane turi pasitikti, nutariau pasitikslinti parke dirbančių darbuotojų, ar tinkamoje vietoje laukiu. Atsakymas gana nuspėjams – “ne”. Todėl turėjau greitai nuvykti į kitą stovėjimo aikštelę, kurioje savaime aišku nei automobilio, nei net jo kvapo jau nebuvo. Sužinojus, jog autobusai į man reikalingą miestelį važiuoja vos du kartus per dieną ir ne faktas, jog antras kartas šiandien dar bus, teko stabdyti pravažiuojančius automobilius. Pirmas sustojo taksi, kuriuo nuvažiuoti kainuotų 100 kunų, todėl teko atsisakyti šio viliojančio pasiūlymo. Dar už 20 minučių sustojo pusamžis vyrukas, kuris sutiko mane nemokamai pavežti iki miestelio, kuriame randasi hostelis.
Už gero pusvalandžio pagaliau pasiekiu savo hostelį, kur susipažįstu su amerikiečiu bei kanadiečių pora. Pavakarieniavę vietinėje kavinėje bei pasidaliję savo planais, nuėjome miegoti. Ryte su amerikiečiu dar papusryčiavome, nuėjome į vietinę parduotuvę apsipirkti ir atsisveikinome, kadangi turėjau judėti toliau. Manęs laukė ilga kelionė link Dubrovniko pro turistinius miestus Zadar bei Split. Kelionė gavosi labai ilga ir nuobodoka. Laimei, važiavome tai vingiuotais kalnų serpantinais, tai keli metrai nuo jūros, todėl peizažas pro langą nespėdavo atsibosti. Įdomu tai, kad norint pasiekti Dubrovniką, tenka kirsti Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Tad faktiškai, valandą savo dviejų savaičių trukmės kelionės praleidau būtent šioje šalyje. Užmigti trukdė autobuso vairuotojas, kuris kalnuotais keliais tamsiu paros metu sugebėdavo lenkti kelis automobilius iš eilės.
Dubrovnike atsiduriau vėlų vakarą. Nakvyne pasirupinęs prieš tai nebuvau, tad jau buvau pasiryžęs praleisti naktį šio istorinio miesto gatvėse. Pirmiausia kur nužygiavau buvo senamiestis. Būtent jo apylinkėse ir praleidau visą naktį. Pirmiausia užkopiau į kalną, kur akis džiūgino graži panorama į naktinį Dubrovniko senamiestį, o ausis glostė bangų melodijos. Vėliau nusileidau ir nuėjau link siaurų senamiesčio gatvelių. Supratau, jog tai puiki vieta praleisti visą likusią naktį ir sulaukti ryto. Čia beveik nebūna turistų (net dieną, nes ne kiekvienam užtenka sveikatos ir jėgų užlipti į patį viršų), nepūčia vėjas, ir laimei, radau nepaslėptas kavinės kėdes. Tokioje atmosferoje net pavyko porai valandų užmigti.
Ir štai pagaliau sulaukiau ryto ir pirmų žmonių. Pagrinde tai buvo vietiniai gyventojai, kurie žygiavo į kavines, krautuvėles ir kitus objektus, belaukiant netrukus pasirodančių turistų. Šį gražų rytą mano nuotaiką kiek sugadino nemalonus skausmas gerklėje. Supratau, kad tai praleistos nakties lauke, pasekmės. Džiūgino tik tai, jog dar naktį buvau užrezervavęs vietą hostelyje, tad žinojau, jog ateinančią naktį praleisiu komforte. Nustebino ir kaina už hostelį, 100 kunų. Buvau nusiteikęs šiame mieste mokėti daugiau, tačiau vėliau hostelio darbuotoja paaiškino tai tuo, kad dar nėra sezonas ir už mėnesio kainos šiek tiek pakils.
Taip pat, belaukiant ryto, naktį internete pasidomėjau kur galima skaniai ir pigiai pasistiprinti netoli senamiesčio. Galiausiai radau puikią vietą, kiek toliau nuo senamiesčio, tačiau visai šalia hostelio. Kainos Dubrovniko mąstais beveik juokingos. O maistas ir aptarnavimas iš ties aukštame lygyje. Smagiai pabendravau su kavinės savininku, kuris padarė nuolaidą ir pažadėjo dar didesnę nuolaidą, jei čia grįšiu ir rytoj. Pasistiprinęs nužygiavau toliau tyrinėti šį jaukų ir draugišką miestą. Pakeliui net užsukau į vietinės mokyklos holą. Iš tiesų tai įvyko netyčia, kadangi mokykla labiau panaši į muziejų nei į mokslo įstaigą. Kiek nustebino tai, jog mokykloje stovėjo aštrus surukytų cigarečių kvapas. Kaip po to paaiškėjo, Kroatijoje labai daug jaunimo (gal labiau vaikų) rūko ir visai to nesigėdija ir nesislepia nuo mokytojų ar tėvų.
Kiek pavargęs, nutariau pajudėti link hostelio, kur mane pasitiko be galo draugiška ir svetinga darbuotoja. O užėjus į savo kambarį, mane pasitiko prancūzas, kuris nuo Paryžiaus keliauja iki Kroatijos, o atgal grįžta pro Sloveniją bei Austriją. Įdomiausia yra tai, jog keliauja jis motociklu.
Tarp kitko, rezervavau lovą 8 vietas turinčiame kambaryje, tačiau galiausiai buvome tik mes dviese. Be to malonus bonusas buvo vaizdas pro langą.
Prieš einant miegotiб geras 40 minučių šiltai bendravau su darbuotoja (vardu Mel) apie Kroatiją, gyvenimą joje bei pasijuokėme iš blogų atsiliepimų apie hostelį, kuriuos radau internete. Galiausiai Mel man dar padovanojo magnetuką. Smulkmena, bet malonu. Kiek vėliau pakeičiau pašnekovą ir pokalbį pratęsiau su prancūzu bei jo mergina, kurią tuo metu mačiau per vaizdo skambutį.
Kitą rytą atsikėlęs pabandžiau pasisveikinti su kambarioku, tačiau supratau, jog visiškai praradau balsą. Tą patį momentą dar labiau pasigailėjau, jog pirmą naktį Dubrovnike praleidau lauke. Išsikraustęs iš hostelio nutariau ištesėti pažadą bei nuėjau papusryčiauti į jau pažįstamą kavinę ir pratęsiau mėgautis sultingais vaizdais aplinkui.
Lauke buvo apie +23 laipsniai ir nuotaiką dar labiau pakėlė draugės žinutė, kurioje pranešė, jog šiuo metu Vilniuje sninga. Praėjus kelioms valandoms pajudėjau link autobusų stoties, kadangi manęs laukė kelionė iki Splito (gana populiaraus turistinio miesto, kur pagrindinis turistų srautas yra iš Italijos).
Atvykau čia kiek prieš saulėtekį, todėl turėjau laiko nueiti pasipildyti sąskaitą. Deja praėjus dviems valandoms, salono taip ir neradau. Nepadėjo nei navigacija su adresu, nei sutikti praeiviai. Tad nutariau tą padaryti rytoj, o dabar eiti link nakvynės vietos.
Dar prieš kelionę į Kroatiją suradau Ivaną, kuris sutiko priimti mane dviems naktims į savo butą, kuris randasi vos 3 minutės kelio nuo centro bei autobusų stoties. Praėjus pusvalandžiui, pagaliau susitikau su Ivanu, kuris visą vakarą pasakojo kaip apkeliavo beveik visą pasaulį. O aš didžiąją laiko dalį turėjau tik klausytis jo istorijų, kadangi prarastas balsas dar negrįžo. Splite Ivanas tarp kitko dirba gidu, todėl pasidalino savo patarimais, kur turėčiau nuvykti bei ką pamatyti. Šiąnakt turėjau galimybę praleisti naktį atskirame dideliame kambaryje, kur galėjau išsirinkti vieną iš trijų lovų.
Ryte atsibudęs Ivano bute jau neradau. Dar iš vakaro jis įspėjo, jog labai anksti keliaus į darbą, todėl paliko raktus ir leido man pašeimininkauti bute. Tad papusryčiavęs užrakinau butą ir pajudėjau link autobusų stoties, kadangi Ivanas labai rekomendavo aplankyti miestelį Trogir, kuris randasi vos apie 35 kilometrai nuo Splito. Vietovė labai graži ir be galo jauki. Praleidau čia apie keturias valandas. Tiesa, virš dviejų valandų tiesiog sėdėjau ant suolelio ir mėgaujausi puikiu oru ir gražiais vaizdais. Trogiro senamiesčiui pilnai užteks skirti valandą.
Šios nuotraukos dešinėje pusėje galima pamatyti mokyklą, o sekančioje nuotraukoje… vaizdą, kurį moksleiviai mato kaskart vos išėjus iš mokyklos.
Grįžęs į Splitą dar kurį laiką vaikščiojau krantine, kur beje sutikau porelę, su kuria susipažįnau dar Plitvicos parke, ir nuėjau link namų. Nuėjęs miegoti, ryte vėl pasigedau Ivano. Tad palikęs raktus nuo buto po kilimėliu, nužygiavau iki autobusų stoties.
Ivanas taip pat rekomendavo praleisti porą dienų miestelyje Šibenik. Taip ir padariau, ir kaip pasirodė vėliau – padariau didelę klaidą.
O kadangi iki autobuso buvo dar kelios valandos, nutariau prasieiti dar neištirtais maršrutais. Ir kaip dažniausiai būna, įdomiausias vietas atrandi paskutiniu momentu. Taip ir šį kartą, vos kelias valandas iki autobuso, radau puikų paplūdimį.
Į Šibeniką atvykau vakare. Tam momentui dar labiau pradėjau kosėti, oras visiškai suprastėjo. Ko pasekoje, artimiausias dvi dienas praleidau hostelio kambarėlyje, o tiksliau – lovoje. Laimei, keturviečiame kambaryje abi naktis buvau tik su vienu kaimynu. Pirmą naktį miegojau viename kambaryje su argentiniečiu, kuris keliauja ir tuo pačiu metu dirba nuotoliniu būdu. Manau daugelis pavydėtų tokiai galimybei. Abiejų dienų scenarijai buvo vienodi: dieną naršiau internetą, o naktį iki trijų valandų dėl kosulio niekaip negalėjau užmigti ir neleidau to padaryti mano kaimynui. Per naktį dėl tos pačios priežasties kelis kartus atsibusdavau. Paskutinę šio miestelio vizito dieną porą valandų skiriau pasivaikščiojimui. Deja, bet nei miestelis, nei jo gyventojai nepaliko gero įspūdžio. Gal ir dėl to, jog tam momentui jau buvau pavargęs, o ir oras visai nedžiugino.
Kaip bebūtų, džiaugiausi eilinį kartą atsiduręs autobusų stotyje ir belaukdamas autobuso iki paskutiniojo miesto mano kelionėje, Zadaro.
Atvykęs į Zadarą, pirmiausia nuėjau link hostelio, kur keturviečiame kambaryje jau radau miegančią rusaite, šiuo metu gyvenančią Lenkijoje. Jos nežadinęs nuėjau tyrinėti senamiestį. Po Šibeniko, Zadar’as paliko tikrai gerą įspūdį. Bet vėl… šalta, vėjuota ir visiškai nejauku, tad po poros valandų grįžau į hostelį. Po pusvalandžio į kambarį įėjo antras kaimynas ir labai nustebau. Nustebau dėl to, jog čia buvo tas pats argentinietis, su kuriuo susipažįnau Šibeniko hostelyje. Paplepėję gerą valandą virtuvėje nuėjome miegoti. Deja, bet scenarijus vėl pasikartojo. Vėl bemiegė naktis, kosulys, suprantantys (tuo pačiu metu ir kiek pikti) kaimynai. Pirmą valandą nakties kambariokė davė kažkokių vaistų, bet niekas nepadėjo. Tačiau stebuklingu būdu užmigau.
Sekanti diena buvo paskutinė prieš rytojaus skrydį namo. Ir kaip tyčia, pasirodė saulė. Pagrindinis turistų traukos objektas Zadare yra jūros organas “Morske Orgulje”. Principas yra tas, jog krantas susideda iš betoninių laiptų su skylėmis, ir kuo didesnės yra bangos, tuo daugiau vandens patenka į tuos tarpus. Kuo daugiau vandens patenka – tuo daugiau garso skleidžia organas. Iš tikrųjų sunku paaiškinti tokius objektus. Internete galima rasti daug išsamios informacijos su schematiškomis nuotraukomis, kaip viskas veikia. Būtent šioje vietoje buvau ir praeitą vakarą, ir ne vieną kartą grįžau šiandien. Išties tikrai unikali vieta, kuri iš tolo savo skleidžiamu garsu kviečia prieiti arčiau. Pats Zadaro senamiestis – centras yra labai… senovinis, kažko daugiau negaliu papasakoti. Tam momentui jau nelengva buvo sužavėti mane kažkuo.
Paskutinę naktį buvau susitaręs praleisti vietinės gyventojos – jaunos mokytojos – namuose. Tą ir padariau, prieš tai užsukęs į restoraną pavakarieniauti. Ir turiu pripažįnti, jog būtent čia aš paragavau labiausiai neskanią bei sausą picą savo gyvenime, o ji tikrai nebuvo iš pigiausių. Manau Lietuvoje bet kurioje picerijų tinklų kavinėje už kuponus atneš skanesnę picą.
Pavakarieniavęs nuėjau anksčiau duotu adresu, kur susitinku su Martina. Kadangi ji laikinai yra informatikos mokytoja, daug bendravome apie Kroatijos švietimą bei jaunimą, faktais apie kurį buvau lengvai šokiruotas.
Praleidęs naktį (spėju jau nereikia minėti kaip ji praėjo), susirinkau daiktus, padėkojau Martinai už šiltą svetingumą ir nuvažiavau link oro uosto, pakeliui užsukęs į kavinę papusryčiauti. Toliau manęs laukė dvi valandos skrydžio iki Briuselio oro uosto, penkios valandos laukimo ir dar dvi valandos skrydžio iki namų.
Apibendrinant: Pirmai kelionės savaitei skirčiau 10 balų, antrai – 7-8. Tai galima paaiškinti tuo, kad pirmi miestai (įskaitant Dubrovniką) buvo tikrai gražesni ir patrauklesni. Po Dubrovniko susirgau, kas šiek kiek sugadino nuotaiką visam likusiam kelionės laikotarpiui. Bendrai per dvi savaites, su lėktuvų bilietais, išleidau apie 500 eurų. Turiu pripažįnti, kad stengiausi kur įmanoma pataupyti.